Jei konsultacijos metu po šių žodžių pacientas užsidaro, arba jam pradeda riedėti ašaros, stojuos nuo kėdės ir einu prie lentos užrašyti gedėjimo stadijas.

Penkių gedėjimo stadijų modelis, kurį pirmą kartą pristatė Elisabeth Kübler-Ross, apima neigimą, pyktį, derybas, depresiją ir priėmimą (susitaikymą).

Nors originaliai šis gedėjimo stadijų modelis buvo skirtas aprašyti emocinėms reakcijoms į netektį, tas pats modelis taip pat gali būti pritaikytas aiškinant žmonių reakcijas į kitus netektį primenančius stresinius ar sukrečiančius įvykius, tokius kaip patyčios, smurtas ar net neišpildyti rinkimų lūkesčiai.

Suprasti, kaip mūsų psichika veikia susidūrusi su įvairiausiomis netektimis, yra svarbu kiekvienam iš mūsų, nes kiekvieno gyvenime tokių susidūrimų pilna. Vien pats suvokimas, identifikavimas, ką išgyveni, ir ką, tikėtina, išgyvensi netrukus, gali padėti lengviau išgyventi netektį.

Tad skaitykite toliau. Šiame tekste aptarsiu penkias gedėjimo stadijas ir trumpai papasakosiu, ką jos reiškia mūsų psichikai.

Pirma gedėjimo stadija yra neigimas

Neigimo stadija yra pirminis psichologinis atsakas į trauminį įvykį. Neigimas pasireiškia kaip gynybinė reakcija, leidžianti sumažinti emocinę perkrovą po trauminio įvykio. Patyrus rimtą sukrėtimą, mūsų smegenys atsisako priimti tai, kas nutiko, nes sukrėtimas joms atrodo toks reiškmingas, kad priimti jį tokį, koks jis yra, būtų per daug. Smegenys mus saugo neigdamos įvykį apskritai.

Įprasta, kad galvoje sukasi mintys „tai negali būti tiesa“, „to nebuvo".

Neigimas leidžia žmogui laikinai atsiriboti nuo realybės, kol jis pamažu pasiruošia pripažinti netekties ar kitos traumuojančios patirties faktą. 

Pavyzdžiui, šiuo metu Lietuva tam tikra prasme išgyvena politikės Vilijos Blinkevičiūtės netektį, jai atsisakius būti premjere.

Po šios netekties, pačiomis pirmomis dienomis, socialiniuose tinkluose skaičiau komentarus: „tai negali būti tiesa, galbūt ji persigalvos, juk dar oficialiai nepatvirtino", „palaukime spaudos konferencijos, juk negi toks aukšto lygio politikas galėtų taip pasielgti, juk čia būtų apgavystė".

Šios mintys ir išsakyti teiginiai — tai būdas mūsų psichikai apsaugoti save nuo didelio emocinio sukrėtimo, žlugusių lūkesčių. Smegenys neigia tai, kas įvyko, ir duoda mums laiko viską suvirškinti.

Antroje gedėjimo stadijoje neigimą keičia pyktis

Pyktis yra emocinis atsakas į įvykusią neteisybę ar patirtą asmeninę žalą, kitaip sakant, į bet kokią netektį plačiąja prasme.

Kiekvienas matome pasaulį per savo ego, tad net ir nuo mūsų nepriklausantys įvykiai dažnai priimami kaip asmeninis įžeidimas. Kodėl patyrę netektį mes pykstame? Patyrus netektį, smegenims žūtbūt reikia turėti jėgų atstatyti orumą, savivertę. Tam reikia turėti jėgų, o pyktis yra labai galinga, veikti skatinanti emocija.

Šioje stadijoje gali padidėti nerimas, įtampa ar net atsirasti noras siekti keršto.

Visas internetas pilnas kandžių meme’ų, skirtų pašiepti Viliją ir jos partiją. Ir tai visiškai normalu. Žmonės pyksta, ir tokiu būdu, per pajuoką, pašaipą, piktas replikas, bando išgyventi (ne)premjerės netektį.

Trečioje gedėjimo stadijoje pyktį keičia derybos

Derybų stadijai būdingas situacijos permąstymas. Psichika bando racionalizuoti įvykį, surasti jam kažkokį logišką paaiškinimą, taip į savo rankas siekdamas susigrąžinti kontrolę ir saugumo jausmą.

Šiame etape žmogus dažnai vis iš naujo ir iš naujo permąsto įvykį, galvoje vis susikurdamas skirtingus scenarijus su skirtingomis jo baigtimis. Šitaip smegenys ieško galimybės, kaip galbūt buvo galima to įvykio išvengti. 

„Jeigu būčiau ėjęs balsuoti, galbūt Vilijos net nebūtų išrinkę..."

Derybų stadija skirta žmogui grąžinti kontrolės jausmą. Skyrus laiko išgyventi derybų stadiją, apsaugome save nuo galimo nerimo sutrikimo vystymosi. Ir leidžiame sau toliau, sveikai, išgyventi netektį.

Vėliau derybas keičia depresija

Depresija, arba prislėgtumas, yra stadija, kurioje individas pagaliau susiduria su emociniu sunkumu, suvokęs įvykio mastą ir jo pasekmes.

Šiame etape gali pasireikšti prislėgta nuotaika, abejingumas, mažėjantis socialinis aktyvumas bei savęs ir savo gebėjimų nuvertinimas.

Pavyzdžiui, rinkėjai nusivilia politine sistema, nebenori daugiau dalyvauti rinkimuose (jokiuose), nutyla internetiniai forumai, niekas nebekepa meme’ų. 

Depresijos stadija skirta neperdegti kovojant su nepakeičiama situacija, tai būdas adaptuotis ir pailsėti po išgyventos patirties.

Na ir pagaliau — priėmimas, arba susitaikymas

Priėmimas — paskutinė gedėjimo stadija. Ji pasireiškia tuomet, kai žmogus sugeba objektyviai ir racionaliai priimti patirtos traumos faktą.

Šioje stadijoje jis integruoja traumą į savo gyvenimo istoriją, pripažindamas patirto išgyvenimo realybę ir imdamasis veiksmų, siekdamas atkurti savo psichologinį stabilumą.

„Tai gal Paluckas turbūt neblogas kandidatas, pažiūrėsim, kas toliau”. 

Gedėjimas yra ilgas procesas, ir šios mano aprašytos stadijos ne visuomet pasireiškia ta tvarka, kokia jas pristačiau. Jos gali susikeisti vietomis, o kai kurias stadijas galime išgyventi net po keletą kartų. Sveikas, nuoseklus gedėjimas, pereinant per visas jo stadijas, išbūnant su aplankančiais jausmas, yra retesnis dalykas, nei daugelis galėtų pagalvoti.

Apskritai, daugelis žmonių, tarp jų ir mano pacientai, dažnai užstringa kažkurioje iš mano minėtų stadijų, dažniausiai neigime.

Gedėjimo nereikėtų stengtis dirbtinai spartinti ar forsuoti, apskritai to padaryti neįmanoma, nes jaučiamės taip, kaip jaučiamės.

Tačiau per ilgas gedėjimas nėra gerai.

Strigimas vienoje ar kitoje gedėjimo stadijoje yra viena iš psichikos sutrikimo priežasčių.

Pilna koja neišgyvenus viso gedėjimo proceso vystosi nerimo, nuotaikos sutrikimai, kenčia savivertė, nebėra motyvacijos užsiimti prasminga veikla, gyvenimas gali prarasti prasmę.

Tokiu atveju reikia kreiptis pagalbos.