Apie vaikus, ryšį ir narkotikų testus: kai kalbi apie meilę, o klausia — kiek kainuoja šlapimo tyrimas?

[Nauja paskaita lapkričio 23 d. 11 val., registracija --> https://www.ragnarokkabinetas.lt/event-details/ka-vartoja-jaunimas-2]

Neseniai skaičiau online paskaitą „Ką vartoja jaunimas?“. Galvojom, ateis 10 motyvuotų tėvų, o kai paleidom registraciją, teko išsijungt mobiliųjų garsus, kad nepypsėtų su kiekviena registracija.

Susirinko virš 100 žmonių. Pagrinde net ne tėvai (kaip tikėjomės), o mokytojai, socialiniai darbuotojai, psichologai ir visi kiti įvairiausi specialistai, dirbantys su jaunimu.

Tema paprasta, bet vis dar nepatogi: ką daryti, kad paaugliai nevartotų?

👉 Vaikus saugo ne griežtumas, o ryšys. Ne bausmės, o santykis.

Beveik pusantros valandos paskaitoje kalbėjau, kad priklausomybės neužauga tuščioje vietoje. Jos gimsta ten, kur nesaugumas, atstūmimas, kur santykyje — daugiau baimės nei meilės.

Aš buvau pasiruošęs klausimams apie tai, kaip kurti tą ryšį, kaip kalbėtis su vaiku, kai jis nenori nieko girdėti.

Bet štai kokie klausimai pasipylė po paskaitos:

– „Kokie narkotikų testai geriausi?“

– „Ar galima atlikti visų aštuntokų šlapimo testą, kad nei vienas nebūtų išskirtas?“

– „Kur dėti vaiką, kai pagauni stiklinėm akim?“

Sėdžiu aš ir galvoju: Aš čia apie meilę kalbėjau, o žmonės ieškojo būdų, kaip čia efektytyviau tuos paauglius pričiupti.

Ir čia nori nenori prisimenu kolegos psichiatro komentarą po mano postu — kaip jam liepė „pagąsdinti septintokus apie narkotikus“, o kai jis atsisakė ir vietoj to kalbėjo apie ryšį ir pagalbą, auklėtoja po paskaitos liko nusivylusi:

„Tai ką, niekuo taip ir neprigąsdinot?"

Nu čia jau klasika.

Žmonės nori trilerio, o gauna gyvenimą.

Ir aš suprantu, kodėl mes taip darom.

Baisu.

Baisu, kad mūsų vaikas gali įklimpti.

Baisu, kad nebeturėsim kaip jo pasiekti.

Baisu, kad galų gale pasirodys, jog mūsų, kaip tėvų ar specialistų, pastangos “kažkur nesuveikė”.

Ir kai baisu, norisi veikti greitai. Testas? Puiku. Suradom! Gaudom! Nubaudžiam!

Ir tada trumpam palengvėja.

Bet žinot, kas nepalengvėja? Vaiko vidus.

Ta skylė, kurią jis bando užpildyti, niekur nedingsta. Nes jis vis dar vienas, vis dar neišgirstas, vis dar nematomas.

Aš pats esu tėvas. Turiu vaikų. Žinau, ką reiškia matyti jų nerimą, jų liūdesį, jų pyktį.

Žinau, ką reiškia jaustis bejėgiu.

Ir taip, kai tavo vaikas “susisuka” į savo pasaulį, labai norisi turėti stebuklingą mygtuką “viską išspręsti”.

Bet, deja, nėra tokio mygtuko.

Ir testas nėra tas mygtukas.

👉 Jei vaikas jau “plačiom akim”, klausimas turi būti ne “ką daryti su juo?”, o:

– „Kas jam nutiko?“

– „Ką jis jaučia?“

– „Ko jis negavo iš mūsų pasaulio, kad dabar ieško kito?“

Mes norim, kad vaikai mūsų klausytų. Bet ar mes patys mokam jų klausyti?

Mes norim, kad jie mumis pasitikėtų. Bet ar mes patys juos matom be išankstinių etikečių?

Mes norim, kad jie grįžtų namo.

Bet ar tie namai tikrai tokie, į kuriuos norisi grįžti?

Ir žinot, kartais galvoju — gal tikrai mes dar tik to integralų lygio norim, kai daugybos lentelės nemokam.

Dar nespėjom išmokti pamatyti savo vaikų kaip ŽMONIŲ, o jau norim suvaldyti jų priklausomybes.

Bet žinot, aš tikiu, kad mes galim mokytis.

Kažkada juk žmonės ir į operacijas be pirštinių eidavo. Dabar? Dabar net mažą žaizdą steriliai tvarko.

Tai gal ateis laikas, kai ir vaikų sielas pradėsim “steriliai” — su meile ir pagarba — gydyti.

Ir jei jau norisi tų “testų” — siūlau pradėti nuo savęs:

✅ Kada paskutinį kartą išgirdau, ką mano vaikas bando pasakyti be žodžių?

✅ Kada paskutinį kartą nepamokiau, o paklausiau?

✅ Kada paskutinį kartą buvau jam žmogus, o ne kontrolierius?

Jei nežinot, nuo ko pradėti — pradėkit nuo apkabinimo ir klausimo:

„Kaip tau gyventi šiame pasaulyje?“

Ir nebėkit iš karto tų testų ieškoti. Beje, jie vis tiek visko neparodys — testai vėluoja kokius penkerius metus nuo to, ką parduoda gatvėj arba bet kurioj Telegram'o parduotuvėj.

Po tos mano pirmosios paskaitos praėjo beveik keturi mėnesiai, ir tik dabar atsikvošėjau parašyti savo atsiliepimą apie savo patirtį. Jei tikrai norit (o aš norėčiau, nes man tai svarbu) — galiu vėl skaityti paskaitą apie tai, ką vartoja jaunimas.

Bet tik tiems, kas pasiruošę kalbėtis apie santykį. Apie tikrą. Be šlapimo mėginių.

Su meile, Ir iššūkiu mums visiems,