Pillshaming arba gėdinimas dėl vaistų

Mažiau nervuokis ir nereikės tau tų tablečių.

O kodėl tu geri vaistus? Nebandei geriau eiti sportuoti?

Nebijai, kad priprasi?

Ar teko girdėti šiuos klausimus? Jei taip, jūs tikriausiai patyrėte pillshaming'ą.

Pill shaming

Tai plačiai paplitęs pasaulinis reiškinys, susijęs su psichikos sveikatos stigma. Lietuvoje tai itin gajus reiškinys, tačiau oficialaus visuotinai priimto termino dar neradau. Tad paprastumo dėlei šiame tekste vadinsiu šį reiškinį tiesiog gėdinimu dėl vaistų, o tai darančius žmones – gėdintojais dėl vaistų. 

Daugiau apie pill shaming reiškinį čia:

Nors, PSO (Pasaulio sveikatos organizacijos) duomenimis, depresija žmonės serga dažniau nei astma, tačiau bent man neteko susidurti su situacija, kai astmos priepuolio metu žmogus būtų gėdinamas, jog naudoja inhaliatorių.

Tu nesipurkšk tos chemijos, geriau nueik į jogą.

(Žmogus meta inhaliatorių ant žemės, atlieka kelias asanas ir žiūrinčio žemyn šuns pozoje uždūsta).

Apie gėdą

Gėda yra labai stipri ir nemaloni emocija, susijusi su morale, o tiksliau, moralinių normų nesilaikymu. Moralės normos skirtingais laikmečiais keičiasi, tad vis skirtingi įvykiai įjungia šį jausmą. 

Įdedu paveiksliuką, kuriame pažymėjau, kur smegenyse yra ta vieta, atsakinga už jūsų gėdą 👇

Ši smegenų dalis priklauso limbinei sistemai (driežo smegenims), todėl yra glaudžiai susijusi su fizinėmis kūno reakcijomis.

Sugėdintas asmuo intuityviai sureaguoja visu kūnu, ir reikalingos didelės sąmoningos pastangos, kad gėdos jausmas būtų numalšintas.

Kiekvieno žmogaus smegenys yra individualiai išsivysčiusios, tad ir gėdos jausmas jaučiamas kiek skirtingai. Todėl ne kiekvienas žmogus gėdą jaučia vienodai stipriai. Pavyzdžiui, jei yra įgimtas šios vietos defektas arba traumos metu pažeidžiamos smegenys, gėdos jausmas gali sumažėti arba visai išnykti. Ir priešingai – jei ši vieta smegenyse labai aktyvi, gėdos jausmas yra be proto stiprus.

Gėdos jausmą sustiprina vaikystės patirtys

Kenksminga, bet labai labai dažnai naudojama (manau, atpažinsite ir save, ir savo tėvus) vaikų auklėjimo priemonė yra gėdinimas. Gėdinant vaiką, kurio smegenys dar tik formuojasi, nuolat dirginama ši smegenų dalis užfiksuojama kaip itin svarbi ir lieka aktyvi suaugusiame amžiuje. Ji super veiksminga, nes gėda susijusi su kūno reakcijomis – pakyla kraujospūdis, išrausta veidas, išpila prakaitas, žmogus vengia žiūrėti į akis, dažnai nusuka žvilgsnį žemyn.

Organizmas patiria didelį stresą, nes iškyla grėsmė gyvybei – jeigu taip elgiesi, vadinasi, būsi išmestas iš bendruomenės, o akmens amžiaus laikais tai reikštų galimą mirtį.

Dėl to gėdinimas ir yra itin veiksmingas.

Todėl kartais nekaltai atrodantis komentaras besiformuojančiam vaikui – Turėtų būti gėda, jog išsitepliojai kelnes – gali būti traumuojanti patirtis, po kurios jis visą gyvenimą nešios tik kareiviškas purvą maskuojančias kelnes ar bijos atsisėsti ant suoliuko gatvėje.

Suaugusieji iš vaikystės atsineša didelį bagažą įvairių patirčių, o gėdinimo patirtys būtų tas didžiulis lagaminas, kuris dažnai net netilptų į rankinio bagažo skyrelį. Taip vaizdžiai tariant.

Kaip atrodo gėdinimas dėl vaistų?

Gėdinimas dėl vaistų atrodo maždaug taip:

Kas nors, niekaip nesusijęs su psichikos sveikatos paslaugomis (arba susijęs, tačiau yra nekompetentingas medikamentinio gydymo klausimu), pasako savo nekaltą nuomonę, jog tau vaistai nereikalingi, tiesiog esi tinginys, gali daugiau sportuoti ir sveikiau valgyti. 

Medikamentus vartojantis žmogus pajaučia didelę grėsmę būti atstumtas, nepriimtas ir labai greitai gali regresuoti, nors simptomai jau buvo iš dalies suvaldyti.

Kas taip bjauriai gali elgtis? – klausiate.

Atsakau.

Dažniausiai tai dviejų tipų žmonės, kurie priklauso vienai ar kitai kategorijai. Kartais priklauso abiems.

Kaip atrodo gėdintojai?

Gėdintojai natūralistai

Jie sako, kad reikia daugiau saulės, jogos, daugiau bananų ir gryno oro.

Žiūrėk į viską pozityviai, ir viskas bus pozityvu!

Dažniausiai tai žmonės, kurių niekas neklausė jų nuomonės, o tokių gėdintojų sakiniai prasideda "Jeigu tu tik… (daugiau sportuotum, miegotum, vengtum cukraus ir t. t.)".

Jei darytum viską kaip reikia, tai nesirgtum.

Tačiau iš tikro tai ne apie piliules, o apie kančios netoleravimą. Tai baimė šešėlio ir tamsos, nepripažinimas ar nenoras pripažinti, kad ne viskas pasaulyje yra gražu ir saulėta, o egzistuoja ir problemos, ir skausmas, ir kančia. Tai tiesiog negebėjimas priimti realybės ir neigimas, jog net ir man pačiam gali nutikti kažkas blogo. 

Negali, nes valgau pakankamai mėlynių ir avokadų ir einu į jogą 10 kartų per savaitę, vadinasi, visada būsiu jaunas, gražus ir sveikas ir išvengsiu bet kokios kančios, – galvoja, o kartais ir nuoširdžiai tiki jūsų pašnekovas.

Negebėjimas priimti tiesos ir realybės įjungia neigimą kaip gynybos mechanizmą, ir taip pereinama prie aukos puolimo (blaming the victim):

Pats kaltas, jog susirgai. Pats kaltas, jog tave apvogė. Pats kaltas, jog tave išprievartavo. 

Antisistemikai

Tai žmonės, patys kenčiantys nuo paranoidinio tipo asmenybės sutrikimo, arba žmonės, kurie pasaulio kančią permeta psichiatrų ir kitų sistemos atstovų atsakomybei.

Tai kovotojai už tiesą, žinantys visų pasaulio problemų sprendimus, dažnai tiki galintys sutvarkyti finansų krizes, badą, nelygybę, tačiau realybėje negeba susitvarkyti savo spintos.

Jie vartoja tokias frazes:

Man nereikėjo tablečių, vadinasi, ir tau nereikia. 

Vaistai turi daug šalutinių poveikių. Pagalvok, ką darai su savo kūnu. Tu avis.

Psichiatrai nupirkti BigFarmos ir dėl to prirašė tablečių, kad būtum amžinas klientas.

Dėl išsivysčiusiose pasaulio šalyse vyraujančios medicininės ir teisinės sistemos, kuri skatina ir kartais net verčia vartoti medikamentus (priverstinis gydymas nepakaltinamiems žmonėms teismo sprendimu), gėdinimas atrodo kaip puiki galimybė kovoti prieš sistemą, jausmas, jog esi geresnis, buvimas protingesniu ir teisingesniu žmogumi, tuo herojumi, kuriuo kiti didžiuojasi ir žavisi, Robinu Hudu ar Tadu Blinda. 

Medikamentinio gydymo pliusai ir minusai

Vadovaujantis tiek tarptautinėmis gydymo rekomendacijomis, tiek ir mano bei kolegų nuomone ir patirtimi, veiksmingiausias yra kompleksinis gydymas. Vadovėliai sako: žmogus yra biopsichosocialinė būtybė. Tai reiškia, kad sveikatai daro įtaką mūsų biologija (įgimta ir įgyta), emocinė gerovė (hobiai, savęs, kaip asmenybės, išpildymas) ir socialinė aplinka (darbas, šeima, draugai).

Iš esmės, kad žmogus būtų visiškai sveikas, reikalingi visi trys lygties dedamieji.

Tačiau, jau sutrikus sveikatai, sunku užsiimti mėgstama veikla ir savęs įprasminimu, o keisti toksiškus socialinius ryšius tiesiog dabar gali neleisti aplinkybės (karas, bedarbystė, buvimas vienišu tėvu, liga). Tokiu atveju vienintelis būdas pagerinti savo sveikatą – medikamentinis gydymas.

Aptarsiu tablečių valgymo pliusus ir minusus.

Pliusai

Pirma, vaistai yra daug pigesni už kitas pagalbos priemones. Palyginimui, escitalopramo, vieno dažniausiai naudojamų antidepresantų, kaina mėnesiui gali svyruoti nuo 3 iki 20 eurų, priklausomai nuo to, ar žmogus pirks generinį, ar originalų vaistą, kokią dozę vartos.

Oficialiai valstybinėje įstaigoje nustačius diagnozę, šiam vaistui taikoma 100 procentų kompensacija, tad gydymas perkant generinį preparatą žmogui nekainuos nieko, nes padengs valstybė.

Net ir vartojant kelis skirtingus medikamentus, depresijos gydymas mėnesiui žmogui gali kainuoti iki 50 eurų.

Palyginimui, kitas veiksmingas depresijos gydymo būdas yra psichoterapija. Šiuo metu sergant depresija valstybė kompensuoja iki 12 sesijų metams. Viena sesija valstybinėje įstaigoje įkainota apie 20 eurų, tad ir skiriamas biudžetas yra 20 eurų mėnesiui. Tik problema ta, jog veiksmingai psichoterapijai reikia kassavaitinio susitikimo. Vadinasi, 12 konsultacijų yra tik beveik trys mėnesiai gydymo. O ką daryti toliau? Ieškoti naujo terapeuto privačiame sektoriuje. Čia vienos sesijos kaina gali siekti nuo 30 iki 100 eurų, vadinasi, norėdamas gyti, mėnesiui pacientas turėtų skirti nuo 150 iki 500 eurų. Tad vien ekonominis faktorius gali būti lemiamas tarp gydymo metodų pasirinkimo. 

Antra, medikamentų vartojimui nereikia skirti daug laiko.

Laikas yra vienintelis negrįžtamas išteklius mūsų gyvenime. Jo turime ribotą kiekį ir nėra galimybės įsigyti daugiau. Kai su pacientu aptarinėjame pagalbos planą, visada paklausiu apie jo galimybes ir norą skirti laiko sveikimui. Būtent laiko stoka kartais lemia medikamento kaip pamatinės gydymo formos pasirinkimą. Konsultacija su gydytoju – dažniausiai 45 minutės pirmą kartą ir 30 minučių atėjus pakartotinai. Išgerti tabletę užtrunka po 1 minutę kasdien. Tokiam metodui reikia 1 valandos per mėnesį ir dažniausiai tiek laiko pacientas gali nieko neaukodamas sau skirti. Kiti veiksmingi metodai, kaip antai psichoterapija, ergoterapija, sportas, meditacija reikalauja gerokai didesnių laiko išteklių.

Paskaičiuokime: viena psichoterapeuto konsultacija trunka 60 minučių per savaitę, fizinis aktyvumas – mažiausiai 30 minučių per dieną, meditacija ar relaksacija – 30 minučių per dieną. Dar pridėkime pasiruošimą šioms veikloms, kelionės laiką iki sporto salės ar terapeuto kabineto ir turime 9 valandas per savaitę arba 40 valandų per mėnesį.

Retas žmogus, o tuo labiau sergantis depresija ar kitu psichikos sutrikimu, gali atrasti tiek laiko. 

Trečia, vartoti medikamentus nereikia didelių pastangų. Vienas iš depresijos simptomų yra energijos trūkumas ir negebėjimas atlikti net ir pačių paprasčiausių darbų. Sergant sunkia depresijos forma, neįveikiami darbai gali būti ryte atsikelti iš lovos, išsivalyti dantis ar pasidaryti pusryčius. Tiek nuveikęs pacientas jaučiasi visiškai išsekęs ir tiesiog pradeda laukti vakaro, kai vėl galės miegoti ir nors kiek pailsėti. Jis nebegyvena gyvenimo, o tiesiog egzistuoja. Tokiam žmogui antidepresantas yra vienintelis būdas pradėti sveikimo procesą, nes kitoms, nemedikamentinėms, priemonėms fiziškai neužtenka jėgų. Neįmanoma kalbėti apie didesnį fizinį aktyvumą, terapijas ar meditacijas, kai resursų pakanka tik gyvybei palaikyti.

Mano išvada tokia: medikamentinis gydymas yra pigiausias, lengviausiai prieinamas ir mažiausiai pastangų reikalaujantis gydymo metodas. Sakiau, kad tai lengviausias būdas! – girdžiu gėdintojo balsą. Taip, tai paprasčiausias metodas, tačiau kartais vienintelis prieinamas tam tikromis aplinkybėmis.

Kitas aspektas – o kodėl lengviausias yra blogai? Skalbimo mašina – lengviausias ir greičiausias būdas skalbti rūbus. Paklauskite tokio gėdintojo, ar jis skalbia upelyje su žlugtu, pats gaminasi muilą iš sudegintų kaulų, ar visgi renkasi lengviausią kelią? Kodėl tu skalbimo mašiną naudoji? Gal tu tinginys ar ką? 

Minusai

Tikriausiai pagrindinis medikamentų (ne tik psichotropinių, bet visų) minusas yra nepageidaujami poveikiai. Tam, kad vaistas veiktų, jis turi koreguoti arba keisti tam tikrus receptorius žmogaus organizme, prie jų jungdamasis ir juos blokuodamas arba aktyvuodamas. Tobulas medikamentas veiktų tik jam skirtą taikinį ir tik tam reikalingą kiekį. Deja, tobulo medikamento nėra. Ir nors mokslininkai stengiasi sukurti kuo selektyvesnius (specifiškai veikiančius) preparatus, tačiau tai itin sudėtingas darbas dėl žmonių genetinės įvairovės.

Todėl vaistas, veikdamas jam skirtą taikinį, dažnai paliečia ir šalia esančius arba panašius receptorius visame kūne. Tai ir sukelia nepageidaujamas reakcijas.

Pavyzdžiui, populiarus vaistas ibuprofenas yra neselektyvus COX inhibitorius. Inhibitoriai – tai chemines reakcijas lėtinančios arba stabdančios medžiagos. Inhibitoriai naudojami kaip medikamentai, pvz., ibuprofenas yra inhibuojanti medžiaga, kuri stabdo (inhibuoja) uždegimo reakcijas organizme ir taip neleidžia kilti temperatūrai ar mažina už skausmą atsakingų receptorių dirginimą. Jis mažina uždegimą kūne neleisdamas susidaryti uždegiminiams faktoriams, todėl žmogui mažiau skauda, krenta temperatūra.

Tačiau dėl savo neselektyvumo jis neleidžia skaidyti ir skrandžio rūgšties, dėl to dažnas ir nuolatinis vartojimas didina opų susidarymo tikimybę.

Senieji neuroleptikai (antipsichotikai), tokie kaip chlorpromazinas, gali sukelti daug neigiamų reakcijų, tokių kaip emocinis blankumas, motyvacijos stygius, raumenų rigidiškumas – tai, ko žmonės bijo ateidami konsultacijai – tapimas daržove. Bet tai yra tik reliktas iš praeities. Šiuolaikiniai vaistai yra saugūs ir jų nepageidaujami poveikiai yra labai švelnūs ir dažniausiai būna tik pirmąsias dienas pradėjus vartoti vaistą – pavyzdžiui, anksčiau minėtas vaistas escitalopramas, daugiausiai naudojamas nerimo sutrikimui ir depresijai, gali sukelti šleikštulio jausmą, prakaitavimą ar sumažėjusį apetitą, lengvą slopinimą (negali nuslopinti vien nerimo, neliesdamas ir kitų emocijų).

Tačiau sąžiningai parinkus dozę individualiai pagal pacientą, net ir šių poveikių dažniausiai pavyksta išvengti. Taip pat geras specialistas kiekvienos konsultacijos metu paklaus, ar nejaučiate nemalonių jausmų, ar gerai toleruojate vaistą. Kiekvienas nusiskundimas yra didelis šauktukas konsultantui, priverčiantis pasukti galvą, kad žmogus jaustųsi kuo geriau ir natūraliau. Manau, kad svarbu pabrėžti – jei jūsų gydytojas nepaklausia apie vaistų toleravimą ir patiriamas nepageidaujamas reakcijas, galbūt reikėtų apsilankyti pas kitą specialistą. 

Neigiamas medikamentų vartojimo aspektas (nėra objektyvus minusas), susijęs ir su šia tema, yra psichiatrinė stigma ir gėdinimas. Tai išorinis ir kintamas veiksnys, tačiau neretai labai svarbus, nes gali lemti pasirinkimą – būti ar nebūti? Pradėjęs vartoti psichiatro paskirtus medikamentus, žmogus dažnai nežino, kaip elgtis, – sakyti artimiesiems ar slėpti?

Būtent dėl sociume esančio gėdinimo atsiranda kaltės jausmas, jog pasirinkau lengviausią kelią, ir su juo didelė kaltė – ką pagalvos kiti?

Mintis verta diskusijos – jei nusilpo rega ir reikia nešioti akinius, ar slėpsite? Ne. Jei susirgote plaučių uždegimu ir reikia vartoti antibiotikus – ar slėpsite? Ne. Jei susilaužėte ranką ir reikia nešioti gipsą – ar slėpsite? Ne. Jei susirgote depresija ir pradėjote vartoti antidepresantus – ar slėpsite?

Deja, tikėtina, kad taip.

Na ir pabaigai 

Pill shaming arba gėdinimas dėl vaistų yra pasaulinis reiškinys. Jis ypač susijęs su psichikos sveikata, tačiau nemažai apraiškų matau ir kitose sferose, tokiose kaip nuskausminimas gimdymo metu. Gėdintojai dažniausiai yra santykį su realybe praradę (ar jo net nesukūrę) žmonės, turintys ne geranoriškų ketinimų, o egocentriškų ir narcistinių įsitikinimų apie tai, kaip veikia pasaulis ir kokią svarbią vietą jie užima priespaudos sistemoje (gelbėtojai, herojai, kovotojai). 

Medikamentų vartojimas yra didžiulis pasiekimas ir vakarų medicinos neatsiejama dalis, dėl kurios mūsų vidutinė gyvenimo trukmė prailgėjo nuo 40 iki 80 metų. Dėl šio mokslininkų proveržio cukrinis diabetas, astma, sifilis nebėra mirties nuosprendis, o tik lėtinės kontroliuojamos ligos. 

Tačiau visuomenės stigma ir visažiniai antisisteminiai teisuoliai vis dar trukdo žmonėms, kenčiantiems nuo depresijos ir nerimo sutrikimų, be kaltės ir gėdos jausmo ieškoti ir gauti pagalbą, kurią gauną prastai matantys, kaulus susilaužę ar padidėjusį kraujospūdį turintys žmonės. 

Nebūkime gėdintojai.