Somatoforminiai sutrikimai

— Ponia Aldona, jūs jau aplankėte penkis skirtingus kardiologus, buvote pas gastroenterologą, neurologą. Na taip, šiek tiek padidėjęs kraujospūdis, padidėjęs rūgštingumas, tačiau jokio rimto sutrikimo nerandame. Gal visgi pagalvotumėte apsilankyti pas psichiatrą?

— Aš ką, jums į durnę panaši? 

Ponia Aldona trenkia durimis ir daugiau pas savo šeimos gydytoją nesugrįžta. 

Pakeičia dar tris ar keturis šeimistus, dar kelerius metus lankosi pas gydytojus specialistus dėl vis naujų ir naujų nusiskundimų. Širdies permušimai, nuolatiniai pilvo skausmai, viduriavimas besikeičiantis su negalėjimu tuštintis, nuolatiniai šlapimo pūslės skausmai, rankų tirpimas, galvos svaigimas. 

— Jūsų tyrimai geri, jūs tikrai niekuo nesergate. Ponia Aldona, o gal visgi apsilankykite pas psichiatrą? 

Ši mano istorija yra sujungta iš kokių penkių-šešių bičiulių šeimos gydytojų pasakojimų, o gal veikiau pasiguodimų, apie tam tikrą pacientų grupę, kurie jokiais būdais, gink dieve, nepripažins, kad jų patiriami fiziniai simptomai galimai yra somatoforminiai, ir kad gal jau kitas siuntimas turėtų būti ne pas kardiologą (vėl), o pas gydytoją psichiatrą. 

Apie somatoforminius sutrikimus tuoj parašysiu, tik prieš tai dar viena istorija, šita jau tikra, iš mano kabineto.

„— Buvau pas gastroenterologą, vieną žarną ryjau, kitą kišo į vieną vietą, nieko nerado. Žinokit, net jau ir pas urologą buvau, žmona privertė. Irgi nieko nerado. Tai teko galiausiai pas jus ateit (juokiasi). Nuogesnis jau būt negaliu, daugiau nebeturiu ko prarast.”

Aš šypsausi, džiaugiuosi drąsiu pacientu. Ir nuoširdžiai suprantu tą baimę eit pas psichiatrą. Nes sėdimąją apnuoginti dar šiaip ne taip, su paskatinimu, paraginimu, dar galima pasiryžti. O vat apnuoginti sielą — kitas, dvasinio pasiryžimo ir tikro noro padėti sau išraiška. 

Kas yra tie somatoforminiai sutrikimai?

Labai trumpai ir paprastai, somatoforminiai sutrikimai diagnozuojami, kai atsiranda fizinių simptomų, kurie lyg ir rodo fizinę ligą, tačiau nėra nustatomi pakankamai ryškūs organiniai (somatiniai) kūno pokyčiai, galintys pilnai paaiškinti simptomus. 

Somatizacijos sutrikimas yra lėtinė būklė, kurią lydi įvairūs difuziniai simptomai. Simptomai dažnai keičiasi ir kartojasi per dvejus metus ar ilgiau.

Žmonės, sergantys somatizacijos sutrikimu, dažniausiai turi ilgą medicininę istoriją, dažnai lankosi pas gydytojus ir kartais bando gydytis patys. Simptomai gali pasireikšti bet kurioje kūno dalyje ar sistemoje.

Pavyzdžiui, gali pasireikšti šie simptomai:

• Virškinimo sistemos simptomai: pvz., pilvo skausmas, viduriavimas, pykinimas, vėmimas, užspringimas, blogas skonis burnoje

• Širdies ir kraujagyslių sistemos simptomai: pvz., krūtinės skausmas, dusulys be fizinės įtampos

• Odos ar skausmo simptomai: pvz., nejautrumas, dilgčiojimas, kūno skausmai, odos spalvos pokyčiai

• Urogenitalinės sistemos simptomai: pvz., skausmas šlapinantis, pasikeitęs išskyrų pobūdis, nemalonūs pojūčiai genitalijų srityje

• Pseudo-neurologiniai simptomai: pvz., koordinacijos ir pusiausvyros sutrikimai, paralyžius ir raumenų silpnumas, gumbas gerklėje, regos sutrikimai, priepuoliai, jautrumo pojūčio pakitimai

Net apie 30 procentų visų šeimos gydytojų vizitų yra dėl somatoforminių sutrikimų. Žmonės, kenčiantys nuo somatoforminio sutrikimo, metų metais mina šeimos ir kitų gydytojų specialistų kabinetų slenksčius, bet gydytojai negali rasti simptomų paaiškinimo.

Vidutiniškai užtrunka nuo 5 iki 10 metų, kol pacientas pasiekia reikiamą specialistą — gydytoją psichiatrą. 

Beje, įdomus man faktas, kad moterims jie pasireiškia beveik dvigubai dažniau nei vyrams. 

Turėjau tokią pacientę, kuri kentė nuo šlapimo takų uždegimo. Gėrė viską, ir dilgėlių arbatas, ir spanguolių tabletes, ir rimtesnius preparatus, bet problema kartojosi ir kartojosi. 

Žinot, kas padėjo? Antidepresantai. Sutvarkėm situaciją per mažiau nei mėnesį.

Jau per pirmą konsultaciją moteris pradėjo pasakotis, kad darbas jai nepatinka, kad jai bloga nuo tų visų susitikimų, trunkančių valandų valandas, kurie yra apie nieką, ir kad jaučiasi esanti visiškai ne savo rogėse. 

Kūnas yra mūsų geriausias draugas, ir kūnas ją išgirdo. Nenori į susitikimą? OK, padarysime, kad vietoj jo tektų nubėgt į tualetą. Susitikimų daug ir jie ilgi? Ne problema, padarysime, kad šiandien tektų dirbti iš namų.

Aišku, antidepresantai tik gydymo pradžia, ir jeigu darbe ir toliau blogai, kūnas sugalvos, kaip to nemalonaus darbo išvengti pačiais kūrybiškiausiais būdais. 

Bet pripažinkim, naujo darbo ieškotis paprasčiau, kai dvidešimt kartų per dieną nebėgioji į tuliką. 

Ar somatoforminiais sutrikimais sergantys žmonės tiesiog apsimeta? 

Trumpam sugrįžkim prie mūsų teksto pradžiojo minėto personažo, ponios Aldonos.

Kai ponia Aldona blogai jaučiasi, ir blogai jaučiasi labai, labai ilgai, ir kai jai tiek metų nepavyksta rasti tikros ligos, tiek artimieji, tiek gydytojai, gali rimtai supykti ant šios ponios Aldonos. 

Nu baik tu b*&t apsimetinėt. Kiek galima vaidinti auką?

Tai tokie čia ir gydytojai, pasiima pinigus ir nieko neranda, sakiau aš tau seniai kad medicina Lietuvoj tragiška, kavą geria per dienas ir nieko nesužiūri.

Tai pasakysiu tiesiai šviesiai. Ne, šios ponios aldonos neapsimeta. 

Apsimetinėjimas, psichiatrų dar vadinamas simuliacija, reiškia, kad paciento apibūnami kūno simptomai nėra jaučiami, jie išgalvoti, turint sąmoningą naudos siekį, pavyzdžiui, išvengti kariuomenės ar iš kalėjimo kameros būti perkeltam į LAVL’ą (laisvės atėmimo vietos ligoninę). 

Sergant somatoforminiu sutrikimu, simptomai yra tikrai patiriami, žmonės juos jaučia ir patiria didžiulį nepasitenkinimą, pyktį ir net beviltiškumą, kai jais netikima. Ir šios intensyvios emocijos gali dar labiau pabloginti susirgimo eigą, sustiprinti simptomus, kuriems stiprėjant ir vėl niekas negali surasti tikros ligos. 

Pabandykite įsivaizduoti paciento beviltiškumą, ir kokią įtaką tiek jo savivertei, tiek pasitikėjimui, sukelia ne tik blogos savijautos priežasčių neradimas, bet dar ir artimiausios aplinkos nepalaikymas, įžeidūs komentarai ir replikos. 

Tai čia žinutė skaitantiems — jeigu aplinkoje turite tokią ponią Aldoną, ar Gintarę, Rimantą ar Dominyką, geriausia pagalba būtų tiesiog jeigu juos išklausytumėte, o piktas replikas pasilaikytumėte sau. 

O jeigu norite tikrai padėti — pasiūlykite, draugiškai ir palaikančiai, pasikalbėti su gydytoju, gydančiu sielą.

Juk jeigu jau tiek metų jiems teko ryti tas žarnas, ir netgi (!) išdrįso apsilankyti pas urologą, tai konsultacija pas psichiatrą gali būti visai nebloga patirtis.