Ne lošimas sukelia priklausomybę

Trumpa, griežta, moralizuojanti frazė, kuri leidžia mums jaustis teisiems: jei neperžengsi ribos, būsi saugus. Bet ji neteisinga. 

Iš tikrųjų yra atvirkščiai – ne lošimas sukelia priklausomybę, o priklausomybė sukelia lošimą.

Tai ne žaidimas su taisyklėmis, o bandymas suvaldyti pasaulį, kai jis per garsus. Ne įprotis, o reakcija. Kai žmogus lošia, jis dažniausiai bėga ne nuo pinigų praradimo, o nuo tylos, kurioje lieka su savimi.

Kai priklausomybė būna pirmiau

Priklausomybė neatsiranda kazino. Ji gyvena žmoguje dar gerokai prieš pirmą statymą. Gimsta tyliai – kaip poreikis atitraukti galvą nuo triukšmo, kaip troškimas pajusti bent trumpą aiškumo sekundę. 

Kai pasaulis atrodo per sudėtingas, nervų sistema pradeda ieškoti būdų susireguliuoti – ji nori dėsningumo, ritmingumo, mažos prognozuojamos tvarkos.

Lošimas tą tvarką sukuria. Vienas mygtukas, viena šviesa, viena garso seka. Pasaulis susitraukia iki dviejų sekundžių – laukimo ir iškrovos. Tarp jų nieko daugiau nėra, tik įtampa, kurią gali valdyti. Trumpam žmogus tampa savo paties architektu: jis paspaudžia ir kažkas atsitinka. 

Tai – tobulas dopamininis užtaisas. Kazino čia ne priežastis, o vaistas nuo chaoso, tik be dozavimo.

Kai žmogus tampa svirtelės pratęsimu

1957 metais psichologai Charles Ferster ir B. F. Skinner uždarė kelias žiurkes į dėžes su svirtelėmis. Vienai žiurkei kiekvienas paspaudimas reikšdavo maisto granulę. Kita gavo ją tik kartais, be jokių taisyklių – vieną sykį iškart, kitą – po ilgos tylos.

Kai maisto tiekimas sustojo, pirmoji žiurkė greitai nustojo spausti. Antroji spaudė dar ilgai. Jos elgesys tapo atkaklus, beveik ritualinis, tarsi laukimas pats būtų tapęs apdovanojimu.

Šis paprastas eksperimentas atskleidė, kaip mūsų smegenys iš tiesų veikia. Kai atlygis pasirodo nereguliariai, elgesys tampa ypač stiprus. Tai vadinama kintamo sustiprinimo schema (variable ratio schedule). Ji sukuria atsparumą išnykimui (resistance to extinction) – net kai atlygio nebelieka, smegenys vis dar laukia. 

Tą patį principą vėliau pritaikė kazino. 

Kiekvienas aparatas yra Skinnerio dėžė su gražesniu dizainu.

Dopaminas – laukimo, ne džiaugsmo molekulė

Kai mūsų protėviai rinko uogas ar medžiojo, dopaminas buvo jų variklis. Kiekvieną kartą, kai žmogus atsitiktinai aptikdavo maisto, šis neuromediatorius šūktelėdavo: „štai, šita kryptis gera!“ Jis skatino veikti, ieškoti, laukti sėkmės. 

Taip mes išmokome ištverti nežinią – nes kiekviena sėkmė buvo verta visų pralaimėjimų.

Šiandien mūsų uogos – tai skaičiai ekrane. Lošimo automatai, ruletės stalai, net telefonų ekranai veikia tuo pačiu principu: nenuspėjamas atlygis sukuria laukimo malonumą. 

Kai žmogus spaudžia mygtuką, dopaminas kyla ne dėl pinigų, o dėl pažado. Smegenys šoka į priekį, į būsimą galimybę, į tą jausmą „gal šįkart“. Ir kai beveik laimi – iššauna dar stipriau. 

Tai vadinama “near-miss effect” – beveik sėkmės efektas. 

Laimėjimas suteikia pasitenkinimą, bet „vos vos nepasisekė“ suteikia priklausomybę.

Kodėl kaltė neveikia

Mes mėgstame kaltinti lošėjus. Tai suteikia iliuziją, kad egzistuoja aiški linija tarp „jų“ ir „mūsų“. 

Bet priklausomybė nėra silpnumas. Tai – bandymas išgyventi, kai kiti būdai jau neveikia.

Žmogus, kuris lošia, ne siekia pralošti – jis siekia nutilti. Trumpam sustabdyti nerimą, atgauti kontrolės pojūtį, pajusti ritmą, kai pasaulis atrodo chaotiškas. Kai sakome jam „sustok“, mes tarsi sakome: „grįžk į tą patį skausmą, nuo kurio bėgai.“ 

Nei gėda, nei moralizavimas čia nepadeda. Kaltė tėra dar viena įtampa, kurią vėl reikia nuslopinti – ir kur geriausiai tai pavyksta? Žinoma, ten, kur dopaminas laukia po kiekvienu paspaudimu.

Lošimas: ką galima pakeisti

Pagalba lošėjui nėra lošimo sustabdymas. Pagalba – tai mokymasis kaip sugrįžti į kūną, į save, į jausmą be stimulo. 

Kai žmogus pradeda atpažinti savo įtampą, ją pavadinti ir reguliuoti kitais būdais – kvėpavimu, santykiu, sąmoningu veikimu – dopamino sistema po truputį nurimsta. Tada smegenys vėl pradeda džiaugtis natūraliais dalykais. 

Tada mygtukas praranda galią, nes jo vietoje atsiranda gyvenimas.

Tai ne greitas procesas. Tam reikia terapijos, kantrybės, ir, svarbiausia – žmogaus, kuris supranta, kad čia nėra „blogo elgesio“. Yra tik nervų sistema, kuri pavargo ir ieško būdo išbūti su savimi.

Kai žmogus vėl tampa žmogumi

RAGNAROK KABINETE mes matome šiuos mechanizmus kasdien. Mūsų darbas – ne uždrausti elgesį, o padėti žmogui suprasti, kodėl šis elgesys tapo vieninteliu būdu išgyventi. 

Mes dirbame ne su „priklausomybėmis“, o su reguliacijos sistemomis, kurios nori nurimti. Kai žmogus supranta savo nervų sistemos logiką, kai pradeda valdyti įtampą ir atkuria balansą – lošimas praranda galią savaime. 

Jis tiesiog tampa per silpnas konkuruoti su realiu gyvenimu.

Kai kurie žmonės sako: „aš nebežinau, kaip sustoti.“ 

Mes atsakome: „nereikia sustoti – reikia išmokti nebėgti.“ 

Kartais tai prasideda nuo vieno sakinio, vienos konsultacijos, vieno pokalbio, po kurio tampa lengviau kvėpuoti. 

O kai atsiranda kvėpavimas, nebereikia svirtelės.

(Įkvėpta: Ferster, C. B., & Skinner, B. F. (1957). “Schedules of Reinforcement.”)